Kas slepiasi už formalaus požiūrio į išnaudojamus vaikus? ("www.atviraklaipeda.lt", 2018-07-23)

Šių metų gegužės mėnesį visa šalis, užgniaužusi kvapą, per TV ekranus stebėjo gana žinomo visuomenės veikėjo iš Klaipėdos sulaikymą dėl jam pateiktų nepilnamečių prievartavimo kaltinimų. Charizmatiškas, akivaizdžiai turintis plačius ryšius rimtose krepšinio, karate sporto organizacijose, pagerbtas kaip metų savanoris Klaipėdos savivaldybėje, šis vyras šiandien kaltinamas naktimis ieškojęs pažeidžiamų berniukų ir juos išnaudojęs.
 
Sporto organizacijos suskubo nuo šio veikėjo nedelsiant atsiriboti, o štai Savivaldybės darbuotoja, beje, vadovaujanti miesto Vaiko gerovės komisijai, apstulbino mus visus pareikšdama lojalumą įtariamajam. Žinoma, ji buvo netikėtai užklupta žurnalistų, žinoma, ji „tiesiog neapgalvojo savo žodžių“.
 
Laikas eina, kiti įvykiai tampa aktualūs, užsimiršta ir pats veikėjas V., liekantis policijos tyrėjų galvos skausmu. Ypatingiau nesureagavo ir pati miesto visuomenė į tuos šokiruojančius įvykius – kas čia supaisys, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, nudegėme ne kartą, reaguodami į tendencingai pateiktus panašius įvykius…
 
Bet mes norime dar kartą miesto paklausti – kodėl susiklostė tokia situacija, kad minimas personažas metų metais turėjo neribotą prieigą prie vaikų, vedė jiems įvairius sporto, laisvalaikio renginius, organizavo ir buvo kviečiamas į stovyklas, kur nakvodavo, buvo laukiamas ir mėgstamas Savivaldybės tarnybų, žodžiu, „žvejojo“ visur ir visaip.
 
Dalį atsakymo mes žinome ir pačios. Mieste yra ypatingai apleistas socialinis laukas, kurio dalis yra ir vaikų apsauga, jaunimo švietimas. Ilgametės „savų“ kompanijos, aršiai puolančios visus kritikus, biurokratinis reagavimas į jautrias, aktualias problemas, apsigaudinėjant tuščia statistika „pas mus nieko nevyksta“ – visa tai sunaikino aštresnę, šviežesnę iniciatyvą, paliekant vos vegetuojančias socialines tarnybas ar pataikaujančius remiamus projektus.
 
Pokyčių bijantys funkcionieriai šiandien Lietuvą įtikinėja, jog Klaipėdoje gyvena tik laimingai vaikai ir jaunuoliai, be perstojo žaidžiantys ir sportuojantys. Vaikų ir jaunimo prostitucija? Alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas? Bėgimas iš namų ir globos įstaigų? Savižudybės? Yra, bet ne mūsų savivaldybėje, todėl netrukdykite mūsų dėl to.
 
Kai dėl aukščiau aprašytų įvykių kreipėmės į miesto valdžią, siūlydamos skubiai susirūpinti vaikų apsaugos klausimu, užkertant įvairaus plauko išnaudotojams priėjimą prie vaikų, gavome mandagų atsaką, jog tai… nacionalinė problema, reikia „nacionalinių akredituotų programų, kurios „apmokintų kaip atpažinti, reaguoti“ ir pan.
 
Ponai, o Klaipėdos chirurgams, mokytojams, duonos kepėjams nereikia jokių akredituotų programų, kaip gydyti, mokyti, kepti duoną? Jeigu jie šito nemokėtų, tikriausiai jiems tektų ieškotis kitokio darbo? O štai dirbantiems su vaikais, pažeidžiamu jaunimu, dar daugiau – vadovaujantiems tokioms tarnyboms – staiga išnyksta elementarūs kvalifikaciniai reikalavimai.

Užtikriname jus, Vilnius nesukurs Klaipėdai jokių „programų“, kaip neįsileisti liguistų, piktavalių žmonių į vaikų žaidimų aikšteles. Teks miestui, turinčiam 2 universitetus, bene 3 kolegijas, didelį būrį puikių mokslininkų, pačiam pasiraitoti rankoves ir – kaip nemalonu – suradus adekvačias lėšas, susikurti bent minimalius Vaikų apsaugos nuo išnaudojimo standartus. Kurie būtų privalomi visoms be išimties organizacijoms, įstaigoms, turinčioms nors menkiausią sąlytį su vaikais. Be kurių pasitvirtinimo jos negalėtų pretenduoti į Savivaldybės rėmimą.

Šie standartai jau seniai yra įprasta praktika daugelyje Europos šalių, tai yra puikus išbandytas instrumentas, realiai įpareigojantis visus, norinčius dirbti su vaikais, teikti jiems bet kokias paslaugas, pagalvoti apie jų apsaugą.

Dokumente yra apibrėžiama visų rūšių smurtas prieš vaikus, kokia yra įstaigoje vaikų apsaugos procedūra, kaip yra pranešama apie pažeidimus, ko reikalaujama iš darbuotojų ir savanorių, kaip saugojami vaikų duomenys internete ir spaudoje, ar gali, pavyzdžiui, įstaigos rėmėjai ir partneriai tiesiogiai kontaktuoti su vaikais. Ir dar daug kitų saugiklių.

Mieli tėveliai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, gerbiamas mere su visa savo komanda, ar pareikalausite iš atsakingų valdininkų šių pastangų?

Juk užkirsti kelią yra nepalyginamai lengviau, negu kad paskiau gydyti išniekintus vaikus. 

 

Autorius: Kristina Mišinienė
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...