Straipsniai - 2015

PREKEIVIAI ŽMONĖMIS VIS DAŽNIAU DAIROSI NEPILNAMEČIŲ ("AKISTATA", 2015-10-02)

Kalbama, kad kasmet Lietuvoje dingsta apie 1000 vaikų. Kai kas sako, jog šis skaičius perdėtas, tačiau paskutiniaisiais metais dėl vaikų pardavimo (pirkimo) pareigūnai yra pradėję po keletą ikiteisminių tyrimų, teismuose nagrinėjamos vaikus išvežusių prekeivių bylos. Yra jau ir nuteistų vaikų išnaudotojų.

Nėra strategijos

Lietuva į savo Baudžiamąjį kodeksą 147 straipsnį (Prekyba žmonėmis) įsirašė 1998 metais, o dar vėliau ir 157-ąjį (Vaiko pirkimas arba pardavimas). Per beveik 20 metų keitėsi prekybos žmonėmis taikiniai – jei pradžioje dažniausiai tik merginos ar moterys buvo prievarta vežamos į sekso vergiją, tai netrukus jų gretas papildė vyrai ir paaugliai (ir net mažamečiai), išvežti ir išnaudoti nusikaltimams daryti, prievartiniam darbui, pornografijos pramonei, paauglių kautynėms, nelegaliems lošimams, o taip pat – parduoti suteneriams.

Nevyriausybinė organizacija „Lietuvos Caritas“ jau seniai skambina pavojaus varpais, kad Baudžiamojo kodekso straipsniai – dar ne viskas. Būtinas aukos apsaugos mechanizmas ir bendras visų institucijų požiūris į nukentėjusį žmogų, o ypač vaiką. Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė tvirtina, kad iki šiol karas su prekeiviais žmonėmis vis dar pralaimimas. „Trūksta bendros strategijos, – sakė K. Mišinienė. – Be to, kritinėje situacijoje yra atsidūrusios parodymus duodančios aukos, ypač nepilnamečiai – jiems negarantuojamas saugumas. Prekyba žmonėmis – toks nusikaltimas, kai be aukos parodymų ikiteisminis tyrimas beveik neįmanomas, tačiau kas apsaugos auką po to, kai ši išpasakoja savo kančias ir nurodo kankintojus? Jokio apsaugos mechanizmo nėra. Ir, jei nukentėjęs vaikas ar mergina gyvena kokiame nors nuošaliame užkampyje – o taip neretai ir būna, – kas garantuos, kad prekeiviai žmonėmis su jais nesusidoros, neįbaugins, kad ji ar jis pakeistų parodymus?“

Dirba kartu

Kol kas prekeiviams žmonėmis, ko gero, neramiausia Panevėžio apskrityje, nes čia prokurorai ir karitietės beveik 10 metų dirba ranka rankon. Jie ne tik stengiasi apsaugoti aukas, teikia joms psichologinę pagalbą, padeda atsitiesti, bet ir dirba šviečiamąjį darbą – lankosi mokyklose, pasakoja realias situacijas, taip įspėdami jaunimą, kokie ir kur gali tykoti pavojai.

Viena tokių ikiteisminių tyrimų pradininkių, pasiuntusi pirmuosius prekeivius žmonėmis (o vėliau – ir ne vieną dešimtį) į teisiamųjų suolą, – dabartinė Panevėžio apgygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė. „Panevėžio apskrityje pirmosios aukos, kurios buvo išvežtos į užsienį ir parduotos suteneriams, prabilo maždaug 2006 metais, – pasakojo N. Grunskienė. – Nuo to laiko buvo pradėti 36 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, 4 – ir dėl prekybos žmonėmis, ir pagal BK 157 str. (vaiko pirkimas arba pardavimas). Nuteistas 41 prekeivis žmonėmis, nukentėjusiaisiais pripažintos 46 jų aukos, pagrinde merginos ir moterys. Šiuo metu teismuose dar nagrinėjamos 6 panašios bylos“.

Neturi supratimo

Tačiau „Carito“ atstovė K. Mišinienė tvirtina, kad ne visose apskrityse dirbama taip, kaip Panevėžyje. Ypač daug problemų kyla dėl prekeivių aukomis tapusių nepilnamečių. „Mes net susiduriame su priešiška kitų institucijų, privalančių padėti pakliuvusiam į pinkles nepilnamečiui, nuostata, jei imamės iniciatyvos gelbėti auką – piktinosi K. Mišinienė. – O nesenas įvykis iliustruoja, kad kai kada stokojama supratimo, žinių, ar tiesiog noro dirbti. Štai iš Danijos buvo parvežtas į prekeivių tinklus pakliuvęs 13 metų berniukas, kuris toje šalyje buvo išnaudojamas nusikaltimams daryti. Danai net nenorėjo vaiko atiduoti, nes jautė, kad jis bus grąžintas į alkoholikų šeimą. Deja, taip ir atsitiko – Lietuvoje vaikų teisių apsaugos tarnyba nematė jokio pavojaus ir vaiką grąžino tėvams. Šiems sūnus nerūpėjo, tad nepilnametis atsidūrė vaikų socializacijos centre“.

Bergždžios pastangos

Kad visos institucijos kol kas dirba kas sau, pritarė ir Raseinių savivaldybės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAT) vedėja Regina Klevinskienė. Ji papasakojo, jog per 2 metus iš vienos seniūnijos buvo išvežti net 4 nepilnamečiai, o vienas – net 2 kartus. Visi šie paaugliai – problematiški, augo arba socialinės rizikos, arba nepilnose šeimose. Pasak R. Klevinskienės, šie vaikai nerūpėjo ir mokyklos pedagogams, jie tik apsidžiaugė, kai mokykloje nebeliko galvos skausmą keliančių paauglių.

Vienas jų – Ovidijus (16 m.) – atsidūrė Šveicarijoje ir buvo sulaikytas už ginkluotą apiplėšimą. Parvežus jį į gimtinę VTAT darbuotojai ir psichologai bandė paauglį prakalbinti, tačiau nepavyko –vaikinukas visų paslaugų atsisakė, apsivogė ir šiuo metu jis kali Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (NTI-PN).

Jo draugas Egidijus šį rudenį taps pilnamečiu. Jam taip pat buvo bandoma padėti. Prieš porą metų jis buvo įstojęs į vieną mokyklą Kaune, tačiau greitai iš jos dingo. Pradėjus ieškoti buvo gautas pranešimas iš ambasados, jog vaikas sulaikytas Šveicarijoje.

Policija buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl paauglio dingimo, tačiau sužinoję, kad jis sulaikytas užsienyje, tyrimą nutraukė. Nors Raseinių rajono VTAT kreipėsi į pareigūnus prašydama išsiaiškinti, kas nepilnametį išvežė į kitą šalį, kas įsodino į automobilį, kas užsakė viešbutį, kitas aplinkybes, bet tyrimas įstrigo.

Po trijų mėnesių gražintas į Lietuvą Egidijus ir vėl pranyko iš akiračio. VTAT pasiekė informacija, kad jis, kartu su Ovidijaus vyreniuoju broliu, kuris jau ragavęs kalėjimo duonos, sulaikytas už ginkluotą apiplėšimą.

2014 metais vaikinukas buvo grąžintas į Lietuvą, o šių metų liepą, pasakęs motinai, kad neva plauks baidarėmis… išplaukė nežinoma kryptimi.

Trečiasis paauglys šių metų vasarą, pasakęs tėvams, kad važiuoja pas gimines į Klaipėdą, buvo sulaikytas bandantis vogtu automobiliu pervažiuoti sieną.

„Kai vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai paragino tėvus netylėti, o kreiptis į policiją, tai vieno berniuko tėvas pagrasino, kad mes „nesikabinėtume, nes visokių dalykų gali nutikti“, – sakė R. Klevinskienė. Jokie tyrimai dėl šių vaikų dingimo nebuvo pradėti.

Žino, ką rinktis

Taigi, nusikaltėliai kruopščiai surenka visas žinias apie aukos šeimą: ar girtuokliaujama, ar gyvena skurdžiai, ar tėvams rūpi vaikai ir savo aukomis jie pasirenka tokius paauglius, kurių, žino, niekas nepasiges. Pavojuje ne tik asocialiose ar nepilnose šeimose augantys vaikai, pavojuje ir vaikų globos namų auklėtiniai, etninių bei tautinių grupių atstovai, vaikiai, linkę bėgti iš mokyklos, nusikalsti.

Ir minėtų vaikų niekas nepasigedo, išskyrus Raseinių rajono VTAT darbuotojus, niekam jie neužkliuvo, nors, ko gero, buvo išvežti su padirbtais pasais, kažkas juos lydėjo, kažkas apmokėjo jų kelionę. Ir tyrimai, jei jie buvo ir pradėti, atsidūrė aklavietėje. „Kai kurių pareigūnų požiūrį į tokius vaikus parodo jų neretai metama frazė: „Tai ką, gaideli, ir vėl pakliuvai?“, – sakė R. Klevinskienė.

Sulauks pagalbos?

Socialinės ir darbo apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis, kuruojantis Socialinės aprėpties, Šeimos ir bendruomenių departamentų veiklą, neseniai įvykusioje tarptautinėje konferencijoje „Iššūkiai kovojant su prekyba žmonėmis“ patikino, kad „ministerija ieško būdų kaip pagelbėti mažametėms aukoms“. Viceministras pažadėjo, jog už gautą iš Europos Sąjungos paramą bus įkurti „Vaiko namai“, kur bus teikiama pagalba vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos ar smurto. Tokie namai turėtų pradėti veikti kitų metų balandį.

Policijos departamento kapelionas kun. Algirdas Toliatas priminė, kad mūsų šalyje jau yra įkurta Šv. Mortos koordinacinė grupė. Tai tarptautinis tinklas, jungiantis policijos ir Bažnyčios iniciatyvas kovai su prekeiviais žmonėmis ir, kurią globoja popiežius Pranciškus. Kapelionas kun. A. Toliatas yra pagrindinis koordinatorius tarp Bažnyčios ir policijos sprendžiant šiuolaikinės vergovės problemą. „Šv. Mortos grupės tikslas sušildyti auką, sukurti pasitikėjimo erdvę, kad nukentėjęs žmogus duotų parodymus“, – sakė kapelionas kun. A. Toliatas.

„Vienas lauke – ne karys, – sakė K. Mišinienė. – Tačiau mes džiaugiamės, kad nors ir susidurdami su įvairių institucijų priešiškumu, o gal nenuovokumu, vien pernai pagalbą suteikėme 58 aukoms. Jos davė parodymus 35 ikiteisminiuose tyrimuose, 29 aukos liudijo teismo proceso metu. Taip pat džiaugiamės, kad 64 proc. gavusių pagalbą sėkmingai susitvarkė savo gyvenimą“.

Tarptautiniai ryšiai

Kaip žinia, lietuviai prekeiviai žmonėmis glaudžiai bendradarbiauja su kitų šalių nusikalstamomis grupuotėmis. Iš Lietuvos „vergai“ keliauja į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Nyderlandų Karalystę, Skandinavijos šalis ir kitur, todėl, siekiant nors kiek pristabdyti prekybą žmonėmis, mūsų pareigūnamas tenka bendradarbiauti su kitų šalių teisėsaugos atstovais. Minėtoje tarptautinėje konferencijoje dalyvavęs Jungtinės Karalystės Nepriklausomas kovos su vergove komisaras Kevinas Hylandas informavo, kad Lietuva įrašyta 9-ąja sąraše šalių, iš kurių „tiekiami“ vergai. „Daugiau nepilnamečių ir net mažamečių atvežama iš Rumunijos, Moldovos, Rusijos, – vardijo komisaras. – Vaikai išnaudojami ir seksualiai ir prievartiniam darbui. Neseniai iš Rumunijos atvežta 7 metukų mergaitė buvo laikomis baisiomis sąlygomis ir verčiama santykiauti su 60 vyrų per parą. Šiaurės Škotijoje buvo aptikti nepilnamečiai iš įvairių šalių, kurie buvo verčiami dirbti 20 valandų per parą. Svarbiausia – užkirsti kelią prekeiviams, būtina suteikti visas saugumo garantijas aukai, nes tik jos parodymais remiantis galima išardyti nusikalstamų grupuočių veiklą. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje priimtas naujas sugriežtintas įstatymas dėl prekybos žmonėmis, kuris labiau orientuotas į auką.“

Neliks nenubausti

Kaip jau minėjau, Lietuvoje galiojantys įstatymai už prekybą žmonėmis ir vaiko pardavimą (pirkimą) numato gana griežtas bausmes – iki 15 metų laisvės atėmimo. Deja, kartais žemesnės instancijos teismuose prekeivių žmonėmis nusikaltimai kvalifikuojami tik kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 str.) arba pagal BK 308 str. (įtraukimas į prostituciją). Pagal šiuos straipsnius skiriamos kur kas švelnesnės bausmės – nuo piniginės baudos iki 8 metų laisvės atėmimo. Kadangi aukos dažniausiai bijo kalbėti, tai, kol jos pasiryžta įvardinti savo išnaudotojus ir papasakoti, kas nutiko, nuo nusikaltimo padarymo neretai praeina metai ir daugiau. O tai teismuose neretai suveikia kaip švelninanti aplinkybė – girdi, paskutiniais metais kaltinamasis daugiau nenusikalto, vedė, augina vaiką ir pan. Ir skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, o, pasitaiko, kad tokie nusikaltėliai ir visai išteisinami – neva aukos važiavo niekieno neverčiamos!

„To neturėtų būti – prekeiviai žmonėmis neturėtų išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, – įsitikinęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas, nagrinėjęs ne vieną panašią bylą. – Aukščiasiasis teismas stengiasi suformuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, tačiau, tiesą sakant, pasitaiko, kad žemesnės instancijos teismai taiko kitas teisės normas. Aukščiausiąjį teismą pasiekiančiose bylose prekeiviams žmonėmis skiriamos vidutiniškai 2-8 metai nelaisvės. Manau, kad iš tokių nusikaltėlių būtina konfiskuoti ir jų turtą. Esu įsitikinęs, kad net ir prostitucija, nors moteris ir sako, jog ji šiuo „amatu“ užsiima savo noru, yra prievartinė“.

Aurelija Žutautienė

Publikuota 2015 m. spalio 02 d. „AKISTATA”